archyvas.vz.lt

"Verslo žinių" archyvas

       
•  Išplėsta paieška
•  Rasti konkretų leidinį
•  Pagalba
   
RSS
Ieškota: 

 
Spausdinti

Su Une Babickaite - į XX a. pradžią

2001 12 07, VŽ, Nr. 221, Savaitgalis, 6p.
"Scenos" leidyklos knyga - "Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Atsiminimai, dienoraštis, laiškai" į VŽ "Savaitgalį" pateko ne atsitiktinai - jaudinanti, unikali, kaip ir pati tragiško likimo aktorės natūra, knyga yra vertas dėmesio kultūros reiškinys mūsų padangėje.

Knygos rengėjas Linas Broga, vienas paskutiniųjų lydėjęs Une Baye jos gyvenimo keliu jau Lietuvoje, rašo, jog leidinį sudaro "daugiausia pačios aktorės autentiška medžiaga, papildyta keliais pagalbiniais priedais; nepavykus anksčiau kitur išleisti, čia spausdinamas ir visas dienoraštis; dėl nemažos jo apimties į knygą nebetilpo kai kurie laiškai, dokumentai, kitų asmenų atsiminimai; ta medžiaga taip pat parengta spaudai ir atsiradus lėšų bus išleista".
Unė Babickaitė (1897-1961) - viena iš mūsų teatro pradininkių, dirbdama mokytoja ir medicinos seserimi Petrograde, Balio Sruogos paakinta pasirinkusi aktorės profesiją. Baliui Sruogai Unė dėkinga už pakeistą jos vardą - iš Uršulės į Unę - "iš garbingos, ramios, visų mylimos mokytojos tu padarei artistę - visiems žinomą, diskutuojamą, šmeižiamą, kitų paleistuve vadinamą" (p. 85).
1918-1919 m. Kaune Babickaitė dirbo Dainos bei scenos draugijoje ir vadovavo jos dramos būreliui, 1919 m. išvyko į Ameriką, kur lietuvių kolonijose organizavo dramos kursus, vaidino ir koncertavo. 1923-1924 m. jau Une Baey vardu vaidino nebyliame kine, amerikiečių teatruose Vašingtone ir Niujorke, o 1928 m. po darbo Londone persikėlė į Paryžių ir gyveno ten bei vaidino iki 1936-ųjų, iki grįžtant į Kauną, ir lemtingų bei tragiškų pokyčių jos gyvenime.
Kažin ar daug mūsų teatro istorijoje buvo tokių stiprios asmenybės charizma apdovanotų, taip save mylėjusių ir neapkentusių, emocingų ir kartu racionalių menininkių moterų. Kaip tik šiuos jos bruožus labiausiai atskleidžia didžiausia knygos dalis - dienoraščiai, kuriuos Unė Babickaitė rašė, deja, vos ketverius metus - 1929-1932 m. Paryžiuje ir liovėsi: "Neverta rašyti. Neverta rašyti dar ir dėl to, kad taip viskas menka. Mūsų gyvenimas, jo įvykiai, mūsų pergyvenimai. Taip baisiai menka, kad net klaiku darosi".
Babickaitės dienoraščio įrašai, atrodantys kaip kasdienybės statistika, nuogi faktai atveria paryžetiško gyvenimo ritmą, į kurį ji patekusi, regis, netrukus atsitokėja: susitikimus su to laiko garsenybėmis, teatro režisieriais, ministeriais ir
diplomatais, jų žmonomis bei turtingiausiomis Paryžiaus poniomis keičia jos pačios būties, kartais nepakeičiamos ir nepakeliamos situacijos, kurioje atsidūrė, apmąstymai. Šiuos papildo vis ryškesni praeities - vaikystės, mamos prisiminimai; vis drąsesni savęs pačios ir kitų vertinimai, kurių matas - grožis, amžinas siekimas grožio ne tik kasdienybėje, gyvenime, bet ir mene.
Iš šio sielos grožio šauksmo Unė Babickaitė ir Vytautas Graičiūnas, jos pusbrolis, sujungė savo sielas ne kaip vyras ir žmona: "Tai buvo susivienijimas dviejų baisiai ištroškusių grožio, tobulo grožio šioj grubioj žemėj, - sielų! Unija dviejų našlaičių baisiai nuskriaustų gyvenimo ir baisiai kovojančių su juo" (p. 125). Pavydėtina abiejų meilė viens kitam ir pasiaukojimas - "palaima, jausta kiekvienam žingsny" iki pat gyvenimo pabaigos - Vytautui - iki 1952-ųjų, Unei - 1961-ųjų.
Trečioji knygos dalis - Laiškai - lėtas nusileidimas: laiškai iš tremties, rūpestis dėl artimųjų, dėl pradėtų darbų, tik ne dėl savęs pačios, vėl kasdienybė, bet nors ir kitokia, nepalaužianti ir nepakeičianti Unės tvirtumo.
O paskutiniai knygos skyriai - Romanos Brogienės "Apie sceninę veiklą", Viktorijos Daujotytės "Dienoraščio autorė - Unė", ypač Lino Brogos "Unės Baye tragedija" - ir jos gyvenimo bei kūrybos apibendrinimas, ir paskutinių gyvenimo metų skaudūs, tragiški faktai, pro kuriuos vis dar matyti ankstesnioji, unikalioji Babickaitė.


reklama:
Spausdinti Persiųsti   < atgal ^ į viršų