archyvas.vz.lt

"Verslo žinių" archyvas

       
•  Išplėsta paieška
•  Rasti konkretų leidinį
•  Pagalba
   
RSS
Ieškota: 

 
Spausdinti

GARSIAUSIAS LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS MAIŠTININKAS

GEDIMINAS KULIKAUSKAS
2008 10 30, VŽ, Verslo klasė, Nr. 11, 50p.
Mykolas Glinskis tikriausiai niekad neužmiršo esąs garsiojo totorių karvedžio Mamajaus palikuonis.
Tamsaus gymio išdidus karštakošis, turįs mažai sau lygių kovos lauke – pasižymėjęs mūšiuose Vakarų Europoje, pelnęs vieną skambiausių lietuvių pergalių prieš totorius, o maskvėnams atvėręs „nepaimamo“ Smolensko vartus...

Tačiau – tiek velniškai kerštingas ir įžeidus, kad vien dėl galimybės nukirsti politiniam priešininkui galvą surizikavo įvelti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į nuožmų vidaus karą.

Vienas šauniausių riterių vokiečių imperatoriaus dvare

Glinskiai buvo sena ir išdidi visko mačiusių totorių karių giminė, po savo garsiausio protėvio – karvedžio Mamajaus – žūties įkūrusi nedidelę kunigaikštystę kairiakrantėje Ukrainoje.
Tiesą sakant, tais laikais jie dar vadino save Mamajais, bet didelių iliuzijų nebeturėjo. Žinojo, kad valdų ilgai išlaikyti nepajėgs – bus praryti stiprėjančios Maskvos, Aukso Ordos ar Krymo chanato. Tad, išsiderėję šiokią tokią autonomiją, 1392-aisiais tapo senos sąjungininkės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dalimi.
Maždaug nuo XV a. dauguma Mamajų jau buvo tapę stačiatikiai, o patys pasivadino Glinskiais – pagal miesto Glinsko, kur buvo pagrindinė rezidencija, vardą. (INFO 1)

Būtent Mamajai-Glinskiai padėjo lietuvių kunigaikščiams nukariauti ir išlaikyti laukines stepes. Skideris Mamajus vadovavo vienai tolimiausių LDK tvirtovių Daševui, stūksojusiam Juodosios jūros pakrantėje (dabar Očakovas). O kitas kunigaikštis – Aleksandras Mamajus, pasakojama, po žiauraus LDK pajėgų pralaimėjimo totoriams Vorsklos mūšyje (1399) net išgelbėjo pelkėje skendusį didįjį kunigaikštį Vytautą.
Tad jaunasis kunigaikštukas Mykolas Glinskis vaikystėje, matyt, užtektinai prisiklausė istorijų apie šlovingus protėvius.
O pats irgi buvo rengiamas kario-politiko karjerai: dar berniuką išsiunsemtis patirties paties Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Maksimiliano Habsburgo dvare. Tobulinti kario gebėjimus ten buvo tinkama vieta. Daugelis laisvųjų (ir labai turtingų) Nyderlanmiestų XV a. pabaigoje kaip tik sumanė nusikratyti pernelyg įkyrios imperatoriaus Maksimiliano globos. Vieni aršiausių tarp buvo Nyderlanfryzai.
Tie miestiečiai buvo kietesnis riešutėlis nei atrodo: šarvuoti viduramžių tankai – riteriai – vis sunkiau bepramušdavo ietimis bei goedendagais (INFO 2) pasišiaušusią ir arbaletinindengiamą pėstininrikiuotę.
Tad imperatoriaus Maksimiliano kariams, vadovaujamiems Saksonijos kurfiursto Albrechto Narsiojo, tik po poros metų kovų, 1498-aisiais, pavyko sutramdyti maištinguosius fryzus.
O tarp narsiausiųjų ir labiausiai pasižymėjusiųuų šiose kovose buvo ir jaunasis Mykolas Glinskis. Jo nuopelnus, pasakojama, įvertino pats Maksimilianas ir įteikė jaunuoliui vieną žymiausių viduramžių riterių apdovanojimų – Aukso vilnos ordiną.
Jaunasis LDK riteris, atrodo, patiko daugeliui to meto vokiečių dvariškių, kunigaikščių, vyskupų.
„Jis buvo tvirto sudėjimo ir vingraus proto, gebėjo duoti gerą patarimą, mokėjo imtis tiek rimto reikalo, tiek pajuokauti, ir visad, kaip sakoma, buvo malonus žmogus“, – šitaip apie Glinskį pasakoja amžininkai.
Su vokiečių kariais išmaišęs Austriją, Italiją, pabuvojęs Ispanijoje, Glinskis nusprenpakeisti ir religiją – dideliam aplinkindžiaugsmui tapo kataliku.
Be to, ėmė studijuoti mediciną prestižiniame (seniausiame Europoje) Bolonijos universitete. Matyt, būtent dėl medicininio išsilavinimo vėliau kunigaikštis daugelio buvo įtarinėjamas kaip patyręs nuodytojas. O kai kuriuose rusų leidiniuose Glinskį iki šiol vadina pirmuoju diplomuotu Rusijos gydytoju.

Ponas Michailas prieš vaivadą Zaberezinskį

Tik 1498-ųjų pabaigoje ponas Michailas (taip totorių kunigaikštį pagarbiai vadino vokiečiai) pagaliau nusprengrįžti į tėvynę.
Jo išsilavinimas ir gabumai čia padarė puikų įspūdį – tad, vos parvykęs, Glinskis tapo Utenos vietininku. O 1500 m. – ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmų maršalu bei Ponų Tarybos (keliasdešimties LDK žymiausių didikų sudaryta faktinė to meto kunigaikštystės vyriausybė) nariu.
Glinskis netruko pralobti – juk jam buvo patikėta prekyba vašku, monetų kalyba. Negana to, ilgainiui kunigaikštis tapo dar ir LDK faktiniu užsienio reikalų ministru, nes dėl puikaus kalbų mokėjimo nuolat atstovavo valstybei užsienyje. O nuo 1503-iųjų Glinskis tapo ir vienu artimiausių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro draugų.
Ponų tarybos senbuviai paniuro – šis totorių išsišokėlis, rusinų draugas ėmėsi lyg ir per daug šeimininkauti valstybėje.
Ypač tai nepatiko ankstesniam didžiojo kunigaikščio favoritui Jonui Zaberezinskiui, vienam galingiausių LDK pareigūnų – Trakų vaivadai ir LDK didžiajam maršalui.
Ir kurgi patiks – juk Glinskio sukurstytas Aleksandras jau 1504 m. atėmė žemes vaivados žento. O dar po metų, 1505-ųjų sausį, ir patį Zaberezinskį su visais jam prijaučiančiais didikais išvarė Ponų Tarybos.
Zaberezinskis nurijo nuoskaudą – juolab kad vos po kelių mėnesių susitaikė su LDK didžiuoju kunigaikščiu. Šis tuo metu jau lėtai merdėjo – buvo paralyžiuotas.
Didžiojo kunigaikščio liga tapo patogiu pretekstu Zaberezinskio grupuotei pulti Glinskį. Jie ėmė skleisti gandus, kad Mykolas Glinskis gali „paskubinti bevaikio Aleksandro mirtį.“ Pribaigti LDK didįjį kunigaikštį Aleksandrą nuodais esą turėjo valdovo gydytojas Balinskis. Gandai buvo tiek įtikinami, kad Lenkijos kancleris Jonas Laskis, ilgai nemąstydamas, įsakė suimti vargšą Balinskį. O kai Glinskis persigandusį gydytoją išvadavo (šis paspruko į Krokuvą – toliau nuo Vilniaus dvaro intrigų) daugelis tik dar labiau įtikėjo, kad sąmokslo tikrai būta.
Pats Aleksandras, puikiai suprasdamas, kad jau yra ne šios žemės gyventojas, tesirūpino, kaip perduoti valdžią savo broliui Žygimantui.
Nuspręsta sušaukti Seimą Lydoje. Ligotas Lietuvos didysis kunigaikštis ten nuvyko 1506 m. liepos 24-ąją, tačiau tespėjo surašyti testamentą.
Visus valdžios perdavimo reikalus, tarpusavio rietenas netikėtai teko užmiršti. Liepos 25 d. visų pašalių ūmai ėmė rinktis uždusę bėgliai, vienas per kitą skubantys pranešti, kad netoliese, Slucko apylinkėse, siautėja tūkstančiai nuožmių Krymo totorių.
Kilo panika – bėgliai šaukė, kad mažiausiai 20 tūkst. totorių jau artėja prie Naugarduko, taigi, po dienos pasieks ir pačią Lydą.
Merdėjantis didysis kunigaikštis krašto gynybai vadovauti paskyrė etmoną Stanislovą Kišką ir savo numylėtinį Mykolą Glinskį. Pats buvo neštuvais evakuotas į Vilnių.
Lydoje likę LDK didikai karštligiškai telkė karius – buvo aišku, kad totoriams atremti tepavyks surinkti aplinkinrajonų – pavietų pajėgas. Niekas tiksliai nežinojo, kiek priešų įsiveržė ir ar pavyks išlaikyti miestą.
Buvę sąjungininkai, nuo 1480-ųjų persimetę į Maskvos pusę, Krymo totoriai LDK žemes žiauriai siaubė kone kasmet.
Jie be vargo sudorojo paskutinę „totorišką“ lietuvių sąjunginin– Didžiąją ordą, o 1482-aisiais krito net Kijevas. LDK teko užmiršti kadaise valdytas Juodosios jūros pakrantes, Ukrainos ir Baltarusijos miestai bei kaimai liepsnojo kone kasmet.
Apie 1503-iuosius įsisiautėję totoriai jau ėmė niokoti ne tik Minsko, bet ir Vilniaus apylinkes, tad sunerimę vilniečiai, kad ir vangokai, tačiau ėmėsi juosti miestą akmenine gynybine siena (visiškai pabaigė tik 1522 m.).
Tačiau grįžkime į 1506-ųjų Lydą. Mieste susirinLDK didikai turėjo ko bijoti – juk galėjo pasikartoti gėdinga metų senumo padėtis, kai totoriai daugelį panašiai užklupo Naugarduke, karštai diskutuojant, gi daryti su išsišokėliu Mykolu Glinskiu. Bychovco kronikoje atvirai rašoma, kad tąsyk didikai „...susirinne šalies gynybai, o asmeninreikalų aptarti, išsilakstė“. O totoriai „...vijosi ponus iki pat Nemuno ir dar toliau, ir baisiai nusiaubė Lietuvos žemę Nemuno...“.

Klecko mūšis – Glinskio gulbės giesmė

Taigi, LDK didikai turėjo prisiminti regėdami Lydos apylinkes nutvieskusius gaisrus – tai priešakiniai krymiečių būriai, pasak kronikos, „...persikėlę Nemuną ir, nepriėję Lydos per pusmylę ar mylią, ėmė visur kariauti, bažnyčias ir dvarus, kaimus deginti, o žmones vaikėsi ir žudė.“
Šiandien manoma, kad viso tais metais LDK užpuolė 4–5 tūkst. totorių, jiems vadovavo du Krymo chano Menglio Girėjaus sūnūs – Fatihas ir Burnašas.
Įsirenstovyklą ties dar 1503-iaisiais totorių sunaikintu Klecko miestu, chano sūnūs gerą pusę savo pajėgų išsiunmažesniais būriais siaubti apylinkių.
Tačiau Lydoje susibūrę lietuvių didikai buvo drėbti kiek kitokio molio. Liepos 30 d. Glinskio žvalgų būrys vos mylios nuo miesto susidūrė su totoriais – nedelsdamas juos atakavo ir sumušė. LDK kariai užmuštiesiems nekrikštams nukirto galvas ir, sukrovę į maišus, parvilko parodyti didikams. Šie, išvydę tokius „trofėjus“, anot kronikos, „...pralinksmėjo ir nudžiugo, tad tučtuojau sėdo ant žirgų ir įsakė visai kariuomenei žygiuoti į Naugarduką“.
Naugarduke susitelkė apie 7 tūkst. LDK karių, dauguma buvo vietos bajorai. Lietuvių kariuomenę spaudė laikas – reikėjo kuo greičiau surasti priešo stovyklą, nes totoriai galėjo bet kada nuspręsti jau prisiplėšę pakankamai ir su visais belaisviais pasukti atgalios.
Tik rugpjūčio 3 d. pagaliau pavyko sučiupti šešis totorių žvalgus, tardomi jie išdavė Krymo chanaičių stovyklavietę. patį vakarą LDK kariuomenė išžygiavo Klecko link. Ėjo visą naktį, tad kariuomenės vadas, etmonas Stanislovas Kiška paryčiui nebeatlaikė žygio tempo ir, anot istoriko Dariaus Barono, „tiesiogine žodžio prasme išvirto kojų“. Ir nors etmonas įtikinėjo puikiausiai galįs vadovauti mūšiui ir gulėdamas vežime, didikai pasitarę nusprenvadovavimą laikinai pavesti Mykolui Glinskiui.
Tarp Lano ir Cepros upių įsitvirtinę totorių chanaičiai Fatihas ir Burnašas nė nemanė trauktis. Didžioji krymiečių kariuomenės dalis jau buvo susirinkusi, pozicijas densunkiai praeinamas Lano upės slėnis, be to, jie visai nenorėjo mesti jau surinkto grobio.
Tad, kai rugpjūčio 5-osios rytą LDK kariai pasirodė ties Lano upe, kitame krante jie išvydo kovai pasirengusių totorių būrius. Sunkieji lietuvių raiteliai niekaip negalėjo prasibrauti iki totorių per upę ir pelkėtą slėnį, todėl imta ręsti du tiltus.
Glinskis ketino smogti totoriams dviejų pusių, todėl padalijo kariuomenę į dvi dalis.
Tačiau jo vadovavimas ne visiems patiko, ypač – mirtinam priešui Jonui Zaberezinskiui. Šio būrys, vos užbaigus tiltus, vienas pirmųjų atakavo krymiečius. Totoriams to ir tereikėjo. Narsuolių (bepročių?) būrelis buvo nedelsiant apsuptas, atgal prasiveržė nedaugelis. O krymiečiai tyčiodamiesi ėmė mojuoti nukirsta ir ant mieto pamauta Zaberezinskio raštininko Kopčiaus galva...
Tai įsiutino LDK karius – dešiniuoju tiltu į kitą upės pusę nedelsdamas ėmė veržtis dešinysis sparnas. Nežinia, atsitiktinai ar ne, tačiau tuo pat metu Glinskis kiek užlaikė kairįjį LDK kariuomenės sparną.
Fatihas ir Burnašas pasidavė šiai provokacijai ir visomis jėgomis užgriuvo per upę persikėlusį dešinįjį LDK kariuomenės sparną. Iki katastrofos trūko nedaug – totoriai, anot Bychovco kronikos, „...daugelį dešiniosios dalies užmušė ir vos nesunaikino“.
Tačiau tuomet Mykolas Glinskis pakėlė į ataką kairįjį lietuvių flangą, jis persikėlė per upę kitu tiltu, nubloškė negausią totorių užtvarą, ir, apsukęs puslankį, visu ypu rėžėsi į dešinį LDK sparną apsupusius krymiečius.
Totorių kariuomenė skilo perpus – dalis atsidūrė abiejų LDK pajėgų dalių apsuptyje ir buvo be gailesčio išžudyta. Kiti pasileido Cepros upės link – tačiau ten pat „...visi upėje ir pelkėje paskendo, ir tiek totorių bei žirgų upėje ir pelkėje buvo, kad lietuviai jojo arkliais ir ėjo pėsti per totorių lavonus...“.
Lietuviai priešus persekiojo iki sutemų, Krymo link bėgančius nekrikštus žudė ir persekiojo Slucko, Žitomiro, Ovručo gyventojai.
Tiesa, abiem chanaičiams vis dėlto pasisekė išnešti sveiką kailį, tačiau į tėvynę grįžo labai nedaugelis totorių.
O kunigaikštis Glinskis, nesitenkindamas laimėjimu, buvusioje totorių stovykloje ties Klecku dar surenpasalą. Į lyg į maišą pakliuvo daugelis krymiečių, kurie nieko nežinodami apie pralaimėjimą ramiausiai keliavo atgal į stovyklą su belaisviais ir prisiplėštu grobiu.
Rugpjūčio 12 d. Mykolas Glinskis su kariais ir gausiais trofėjais triumfuodamas grįžo į Vilnių. Jis dar spėjo šaunia pergale nudžiuginti didįjį kunigaikštį Aleksandrą, valdovas pasimirė rugpjūčio 19-ąją.
Glinskis dar nežinojo, kad ir jo dienos jau suskaitytos – į Vilnskubiai atvykusiam Aleksandro broliui Žygimantui (Senajam), pergalė ties Klecku, atrodo, nepadarė didesnio įspūdžio. Jam (žinoma, ne be Zaberezinskio pagalbos) kur kas labiau rūpėjo išsiaiškinti – ar tik M. Glinskis nebus paankstinęs didžiojo kunigaikščio mirties?

Glinskių giminės maištas

1506-ųjų lapkritį Žygimantas lietuvių didikų buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Jam darėsi neramu girdint Zaberezinskio šalininšnabždesius, kad Glinskis, Klecko mūšio didvyris, planuoja imti valdžią Lietuvoje. Na, ar bent jau įkurti savo kunigaikštystę, atplėšus nuo LDK rytines ir pietines žemes.
Ar šie įtarimai buvo tiesa? Vėlesni įvykiai juos tarsi patvirtino.
Mykolui Glinskiui dėl gabumų ir ambicijų išties buvo per ankšta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pusiau savarankiškos Glinskių-Mamajų giminės valdos, šlovinga praeitis, bičiulystė su aukščiausiais Vakarų Europos valdovais irgi masino išdidų kunigaikštį manyti, kad jis niekuo ne prastesnis.
Nuolatinės rietenos su pavydžiais Ponų Tarybos didikais išvargino Glinskį, jis neturėjo tiek kantrybės (arba, atvirkščiai, turėjo pernelyg daug išdidumo), kad kaip Zaberezinskis galėtų perlaukti valdovų nemalonės laikus.
Be to, daugelio LDK rusiškų žemių kunigaikščių parama Mykolui galėjo sukelti iliuziją, kad viską galima išspręsti ir užbaigti vienu drąsiu smūgiu.
Kad ir kaip būtų, Mykolui Glinskiui niekas nesuteikė net progos pasiteisinti ir išsklaidyti įtarimų – Žygimantas Senasis jo paprasčiausiai nepriėmė ir dar susidorojo su Mykolo vyresniuoju broliu Ivanu – atėmė jo Kijevo vaivadiją.
Ratas aplink Glinskį ėmė siaurėti – jis neteko visų pareigų bei privilegijų ir, sprendžiant vėlesndidiko Alberto Goštauto laiškų, jo net paėmė 40 tūkst. auksinų užstatą, garantuojantį, kad kunigaikštis nepabėgs be teismo.
O teismo vis nebuvo – nepaisant to, kad Mykolas Glinskis pats jo įnirtingai reikalavo tikėdamasis teismo salėje paneigti visus įtarimus – mat nebuvo jokių tiesioginjo kaltės įrodymų.
Žygimantas atkakliai vennet susitikti su aikštinguoju kunigaikščiu, tad Glinskis ėmė visai pagrįstai manyti, kad su juo gali būti susidorota ir be jokio teismo.
Tuomet kunigaikštis kreipėsi į Žygimanto brolį, Vengrijos valdovą Vladislovą II, prašydamas šio tarpininkauti. Bet net šio valdovo raštas ir pasiuntiniai neįstenpakeisti Žygimanto Senojo nusistatymo.
Tiesa, galima suprasti ir Lietuvos didįjį kunigaikštį – lendidikų siūlymu, jis jau matavosi Lenkijos karaliaus karūną ir karštakošio totorių kunigaikštuko įžeidos jam tuomet ne itin rūpėjo.
Tad 1507-ųjų sausį gerai nusiteikęs valdovas išvyko į Krokuvą karūnuotis, o įsiutęs Mykolas Glinskis, liepęs pasiuntiniams perduoti Žygimantui, kad turės pasielgti taip, dėl ko kada nors gailėsis jie abu, grįžo į savo rezidenciją Turove.
Glinskiai jau nuspreneiti va banque – vargu ar vien todėl, kad prarado privilegijuotą padėtį valstybėje. Veikiau numanė, kad tik laiko klausimas, kada Zaberezinskis ir kiti didikai, karaliui nesikišant, susidoros su jais.
Tad nutarė smogti pirmi. Kol Žygimantas tvarkė savo karūnos reikalus Lenkijoje, Mykolo pasiuntiniai ieškoti sąjungos išvyko pas Maskvos didįjį kunigaikštį Vasilijų III, Moldavijos valdovą Bogdaną III ir Krymo chaną Menglį Girėjų. Visus, kuriems galėjo rūpėti LDK susilpnėjimas.
Maištas prasidėjo 1507 m. vasario 2 dieną.
Su 700 raitelių būriu Mykolas Glinskis įsiveržė į netoli Gardino buvusį Jono Zaberezinskio dvarą. Užsimiegojęs Zaberezinskis net nespėjo pakilti lovos – vienas totorių kunigaikščio tarnas čia pat nukirto jam galvą...
Paskui Glinskio būrys patraukė į LDK sostinę, matyt, ketindamas užgrobti kunigaikštystės iždą, ten, anot A. Goštauto, „...po Bernardinų vienuolyno skliautais buvo viso krašto lobiai...“.
Zaberezinskio galvą nešė pasmeigtą ant ieties, būrio priekyje, o kai nusibodo – paskandino viename ežere netoli Gardino.
Vilniuje ir jo apylinkėse kilo didžiulė panika – daugelis didikų, bijodami Zaberezinskio likimo, spruko kas kur. Tuometinis Trakų vaivada Mikalojus Radvila II, viską metęs, pabėgo net į Žemaitiją ir nuo Glinskio žmonpasislėpė žemaičių vyskupo Martyno III arklidėse.
Vilnpasakojasi išgelbėjęs tas pats Albertas Goštautas, jis spėjo čia sutelkti apie 2 000 karių, tad Glinskis nesiryžo pulti sostinės.
Po visą Lietuvą būriais pasklido maždaug 3 000 Glinskio maištininkų, jiems totorių kunigaikštis įsakė „...plėšti ir žudyti lietuvių ponus“. Įžūlesni Glinskio maištininkai buvo prasibrovę net iki Kauno, bet ataką atmušė vietos įgula. Nesėkmingai baigėsi ir Minsko puolimas.
Tačiau maištas plėtėsi – į Glinskių pusę perėjo kai kurie LDK rusinų kunigaikščiai – Druckiai, Michailas Mstislavskis, taip pat nemažai miestų – Druckas, Kričevas, Gomelis, Mozyrius, Kleckas.
Nesnaudė ir du Mykolo broliai – vyresnysis Vasilijus atakavo Kijevą, jaunesnysis Vasilijus Aklasis apsiautė Žitomirą.
Glinskių raiteliai siautė po kraštą, o netikėtai užklupti LDK didikai tesugebėjo gintis užsidarę pilyse. O čia prie maištinindar prisijunMaskvos didžiojo kunigaikščio atsiųsti apie 20 tūkst. maskvėnų.
Pastariesiems M. Glinskio maištas buvo patogi proga vėl smogti LDK – ir galbūt užimti Smolenską ar Kijevą. Juk paskutinis karas, pasibaigęs vos prieš ketvertą metų, jiems buvo itin sėkmingas – tąsyk maskvėnai užgrobė 19 kunigaikštystės miestų.
Pats Vasilijus III tikriausiai tik juokėsi naivių pono Michailo ketinimų įkurti Boristeno (šiuo vardu senovėje vadino Dnieprą, prie kurio ir stūksojo Smolenskas) kunigaikštystę su sostine Smolensku.
Tačiau lengvas pasivaikščiojimas po LDK maskvėnams tąsyk nebuvo lemtas. Dalis kariuomenės iškart įstrigo ties įnirtingai lietuvių ginama Orša.
Kiti, prisijunprie Glinskio, apgulė Minską ir Slucką, tačiau ir paimti neįstengė. Ko gero, todėl, kad užpuolikai beveik neturėjo apgulties pabūklų – tai buvo raitelių kariuomenė (kitokia ir nebūtų spėjusi Glinskiams į pagalbą).
Vis dėlto kraštui niokoti ši kavalerija tiko idealiai – Glinskis Vasilijui III gyrėsi, kad jo būriai siaubė net Vilniaus apylinkes, visur „...degino ir niokojo, ir į nelaisvę keliasdešimt tūkstančių išsivedė...“.
Tačiau į LDK, surinkęs nemažą armiją, jau skubėjo pats Žygimantas Senasis. Maskvėnai traukėsi vengdami įsivelti į kautynes, nors Glinskis siuto ir reikalavo kautis.
1507 m. birželio pabaigoje maskvėnai atsitraukė LDK. Bet Glinskio maištininkai pasirodė esą kietesni riešutėliai – jie gerai įsitvirtino visuose užimtuose LDK miestuose.
Žygimantas Senasis, kurio paskubom surinkta kariuomenė nebuvo pasirengusi ilgesnėms kovoms, nusprenpradėti derybas. 1508 m. spalį su Maskva buvo pasirašyta eilinė „amžinosios taikos“ sutartis, joje parašyta, kad Glinskių giminė ir visi jos šalininkai netrukdomi paliks LDK valdas.
Taigi, Glinskių maištas esmės žlugo – išdavę kadais juos priglobusią valstybę, jie prarado turėtas valdas ir turėjo tenkintis Vasilijaus III malone.

Antrasis Glinskio triumfas ir antroji išdavystė

Tiek Maskvoje, tiek LDK visi puikiai suprato, kad „amžinoji 1508-ųjų taika“ geriausiu atveju truks vos keletą metų. Ir nors Žygimantas Senasis banatitolinti naujo karo grėsmę derybomis, Vasilijus III paskelbė, kad „...kol manasis žirgas jos, o kalavijas kirs, neduosiu ramybės Lietuvai“.
1512 m. lapkritį maskvėnai rado pretekstą įsiveržti į LDK ir apgulti Smolenską, bet miestas apsigynė. Po metų Vasilijus III vėl puolė šią tvirtovę ir vėl jam nepavyko: „...prasidėjo apsiaustis, bet prastas šaunamųjų ginklų išmanymas ir miestas, sutvirtintas aukštomis sienomis, kalvomis, darė nesėkmingą“.
Mykolui Glinskiui vėl pasirodė, kad jis sulaukė savo valandos – vykstant abiem antpuoliams laikęsis nuošaly, kunigaikštis kreipėsi į Vasilijų III siūlydamasis užimti Smolenską, jei tik bus paskirtas miesto valdytoju. Maskvos valdovas mielai sutiko ir Glinskis ėmėsi darbo. Jis suprato, kad raktai, atrakinsiantys nepaimamą tvirtovę, gali būti tik itin galinga artilerija ir savi žmonės Smolenske.
Pirmiausia buvo sudaryta karinė sąjunga su senu Mykolo draugu, Šv. Romos imperatoriumi Maksimilianu. Tada Glinskis pasiunį Vokietiją ir Čekiją savo tarną Šleinicą nusamdyti karui kuo daugiau patyrusių artileristų.
Tad, kai 1514 m. liepą Vasilijaus III kariai vėl apsiautė LDK tvirtovę, šią užgriuvo pasibaisėtina 300 maskvėnų pabūklų ugnis. Samdiniai gerai atliko savo kruviną darbą – ypač pasižymėjo jiems vadovavęs Steponas. Nesnaudė ir į Smolenską prasmukę Glinskio agentai – įtikinėjo miestiečius pasiduoti.
1514-ųjų rugpjūčio 1-osios rytą viskas buvo baigta: į Smolenską triumfuodami įženmaskvėnų pulkai, „nepaimamos“ LDK tvirtovės užėmimą švenvisa Rusija.
Švenvisi, išskyrus Mykolą Glinskį. Talentingas karvedys vėl pasirodė esąs naivus kaip vaikas – Maskvos didysis kunigaikštis net nemanė tesėti savo pažado ir, anot kronikos, tik pasijuokė tuščiagarbio totorių kunigaikščio vilčių.
Ponas Michailas nedelsdamas ėmėsi keršyti – susisiekė su Žygimantu Senuoju ir pažadėjo grįžti, jei tik karalius atleis išdavystę ir garantuos neliečiamybę. Žygimantas sutiko, matyt, tikėdamasis, kad talentingas karvedys padės atsiimti prarastą Smolenską.
Bet Mykolas tapo savo atsargumo auka – nebepasitikėdamas valdovais jis pareikalavo, kad neliečiamybę jam garantuotų ne tik karalius, bet ir du jo patarėjai, vokiečių riteriai Georgijus Pisbekas ir Jonas fon Rechenbergas. Šie sutiko, bet laimė jau buvo nusigręžusi nuo Glinskio – vienas totorių kunigaikščio pasiuntinpakliuvo į rankas maskvėnų sargybai. Mykolas dar bansprukti, bet buvo sučiuptas.
Atvesdintas pas Vasilijų III ir puikiai suprasdamas, kad žūtis neišvengiama, Glinskis atvirai maskvėnų valdovui išrėžė: „Savo išdavystės nepripažįstu – jei tik būtum vykdęs savo paties pažadus, būčiau buvęs ištikimiausias tavo tarnas.“
Vis dėlto beatodairiška narsa (ir tuo, kad rengdamasis mirčiai priėmė stačiatikybę) Mykolas suminkštino Vasilijaus, šiaip jau mėgusio demonstruoti kilnumą, širdį.
Glinskio neužmiršo ir imperatorius Maksimilianas – 1517 m. jo pasiuntinys Sigismundas Herbersteinas maskvėnų paprašė išleisti Mykolą į Vakarų Europą.
Tačiau Vasilijus III buvo nepermaldaujamas – M. Glinskis kamavosi tamsiojoje iki pat 1526-ųjų, kol maskvėnų valdovas vedė jaunesniojo Mykolo brolio Vasilijaus Aklojo dukterį Eleną. Šioji išmaldavo pagaliau paleisti dėdę.
Kalėjimas lyg ir apramino karštą totorių kunigaikščio būdą – jis tapo ištikimu Vasilijaus pavaldiniu, atrodo, abu atleido vienas kitam dėl praeities nesusipratimų.
Tad Glinskis buvo greta valdovo lemtin1533-iųjų gruodį, kai šis, medžiodamas netoli Volokolamsko, susižeidė šlaunį. Prasidėjo kraujo užkrėtimas – merdėjantis maskvėnų didžysis kunigaikštis dairėsi ištikimesnpavaldinių, kad jie apsaugotų valdovo vaikus – mažametį Ivaną (būsimąjį Ivaną Rūstųjį) ir Jurijų, kol šie taps pilnamečiai.
Visų nuostabai, vaikų globėju, be savo žmonos Elenos, jis paskyrė ir Mykolą Glinskį, jam jau mirdamas prisakė abu vaikus, jei reikės, „savo kraują pralieti ir kūną aukoti...“.
Ironiška, tačiau ilgus metus Vasilijaus III kalintas Mykolas parodė didesnę ištikimybę velioniui nei šio žmona Elena, ji netrukus susirado meilužį – karvedį Ivaną Telepnevą-Obolenskį. Glinskis visus vėl nustebino savo tiesmukumu – atvirai priekaištavo Elenai ir ragino baigti paleistuvauti.
Šioji tuoj pat griebėsi atsakomųjų veiksmų – iškart prisiminta, kad Glinskis, diplomuotas gydytojas, buvo greta Vasilijaus III, kai šis išleido kvapą. Matyt, nunuodijo, taip, kaip kadaise LDK valdovą Aleksandrą! Poną Michailą sučiupo ir įgrūdo į kalėjimą, o ten paprasčiausiai numarino badu.
Elena mėgino sutelkti valdžią savo rankose – ir jai beveik pavyko, tačiau 1538-ųjų balantrisdešimtmetė kunigaikštienė netikėtai mirė. Manoma, kad buvo nunuodyta (Elenos palaikuose šiuolaikiniai tyrinėtojai rado didelę gyvsidabrio koncentraciją).
Šitaip baigėsi ambicingųjų Glinskių kova dėl valdžios. Tiesa, vėlesnio Rusijos tirono Ivano Rūsčiojo gyslomis irgi tekėjo Glinskių giminės kraujo, bet tai jau kita istorija...

Na, o Mykolas Glinskis... Istorijoje jis liko žinomas kaip talentingas karvedys, bet prastas politikas ir visai nevykęs intrigantas. Išdavikas? Galbūt. Bet pamąstykime – kokiais žodžiais turėjo kadais minėti mūsų protėviai kad ir patį Vytautą Didįjį, sužinoję, jog tas eilinį kartą perbėgo pas kryžiuočius ir su priešais eina ugnimi bei kalaviju niokoti Jogailos valdomo Vilniaus?
Savo tiesmuku elgesiu Mykolas Glinskis galėjo tikėtis sėkmės gal nebent kokiam XIII a., kai LDK teritorijose valdžią vis dar labiau lėmė smagus kalavijo kirtis nei gebėjimas klastauti (kita vertus, karaliaus Mindaugo pavyzdys rodo, kad ir XIII a. Glinskis vargu ar būtų išlikęs).
Diplomato gabumai ir pergalės kovos lauke susuko jam galvą, kunigaikštis Mykolas nepanoro būti vien tik garsiu LDK karvedžiu, koks buvo, pvz., vienas žymiausių LDK stačiatikių Konstantinas Ostrogiškis.
Tarytum lošėjas kazino jis vienu judesiu – 1507-ųjų vasario maištu – pastatė ant kortos savo likimą bandydamas išlošti visą kunigaikštystę ir pralaimėjo.




reklama:
Spausdinti Persiųsti   < atgal ^ į viršų
 
DAUGIAU APIE ASMENIS