archyvas.vz.lt

"Verslo žinių" archyvas

       
•  Išplėsta paieška
•  Rasti konkretų leidinį
•  Pagalba
   
RSS
Ieškota: 

 
Spausdinti

Juodosios sporto kronikos

2004 01 16, VŽ, Nr. 10, Savaitgalis, Nr. 2, 13p.
2003 m. vasara, Vilnius, "Žalgirio" stadionas. UEFA Intertoto turnyro rungtynės tarp "Žalgirio" ir Švedijos "Orgryte" klubų. Staiga aikštėje susmunka teisėjo asistentas iš Portugalijos. Stadione pasirodo greitosios pagalbos automobilis. Teisėjui - epilepsijos priepuolis. Tąsyk viskas baigėsi laimingai. Tačiau ne visada medikai sporto arenose gali pagelbėti.

Nuo šiuolaikinio sporto radimosi, beveik sutampančio su XX amžiaus pradžia, iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui sportininkų žūtys visuomenėje buvo vertinama paprastai - nelaimingas atsitikimas. Jokia tragedija. Boksininko ar autolenktynininko mirtis nesukeldavo sensacijos. Žmonija buvo įpratusi kariauti ir įpratinta matyti aukas. Tam tikras cinizmas taip pat buvo ir istorinė tradicija.
Senovės Romoje tūkstančiai žmonių rinkdavosi į koliziejus pažiūrėti, kaip žūsta gladiatoriai. Viduramžiais žiūrovai ūžė stebėdami riterių turnyrus ir su panieka žiūrėdavo į karius, nedrįsdavusius rizikuoti ir stojusius į kovą su bukais ginklais. 1559 m. viename tokiame turnyre žuvo Prancūzijos karalius Henrikas II - vienas iš ilgo kilmingųjų sąrašo, išneštųjų iš turnyrinės dvikovos lauko kojomis į priekį. XVI-XVII a. dvikovos dėl garbės ir orumo gynimo taip pat neretai vykdavo stebint gausiems žiūrovų būriams.
XVIII-XIX a. Anglijoje paplito nelegalios bokso varžybos. Dažniausiai vargingiausių visuomenės sluoksnių atstovai kaudavosi plikais kumščiais. Šias įstatymo draudžiamas kovas lankė net karališkosios šeimos nariai, nors tuometinis boksas labiau priminė dabartines kovas be taisyklių. Įdomu tai, kad kovų organizatoriai niekuo nerizikavo, o boksininkas nugalėtojas, užmušęs savo varžovą, galėjo būti teisiamas ir už kovą ringe, ir už žmogžudystę.
JAV pietinėse valstijose panašias bokso kovas tarp vergų organizuodavo vergvaldžiai. Net Anglijoje išgarsėjo juodaodis Tomas Molina. Jis gimė vergu JAV, o jo šeimininkas, pastebėjęs puikius fizinius duomenis, nuolatos organizuodavo Molinos kovas su kitų plantacijų vergais. Tomas nugalėjo visus. Galų gale jam liko susikauti su vieninteliu pajėgiu varžovu. Jį Molina taip pat įveikė. Už pergalę čempionui atiteko laisvė. Nors JAV tokios bokso kovos XIX a. taip pat buvo draudžiamos, jos nelegaliai vykdavo daugelyje šalies miestų.
XX a. padovanojo dar vieną galimybę nusisukti sprandą - automobilių lenktynes. Po Pirmojo pasaulinio karo jose nebuvo paisoma jokių saugumo reikalavimų nei lenktynininkams, nei žiūrovams. Netrukus sustiprėjo aviacija.
Galbūt tik milžiniškos Antrojo pasaulinio karo aukos privertė kitaip vertinti žmogaus gyvybę. Maždaug nuo 1950 m. sportininko žūtį pradėta laikyti tragedija, o ne vertinti kaip neišvengiamą nelaimingą atsitikimą. Ir vis tiek žmones ir toliau domina pavojingi sporto įvykiai. Dažnai ir sportininko, ir žiūrovo smegenis valdo tik adrenalinas. Keturiskart olimpinis čempionas disko metikas amerikietis Alfredas Oerteris, paklaustas, kada daugiau žmonių lankysis lengvosios atletikos varžybose, atsakė: "Kai mes pradėsime mėtyti diskus vienas į kitą".

Rizikos aukštumos
Rizikingiausiųjų sąrašą pradeda ekstremalios sporto šakos, taip pat parašiutizmas ir alpinizmas. 10.000 žmonių, užsiimančių alpinizmu, tenka 56 nelaimingi atsitikimai, pasibaigiantys mirtimi. Kalnuose tyko deguonies stygius, sniego lavinos, akmenų griūtys. Aukštai kalnuose galima mirtinai sušalti.
Britų alpinistai pirmieji ėmė atkakliai veržtis į Everestą. 1924 m. George'as H.Leigh Mellory ir Andrew C.Irvine's be pėdsakų dingo Himalajuose. Melory palaikai buvo aptikti tik prabėgus 75 metams.
Neseniai pasaulį apskriejo žinia apie Latvijos alpinistų tragediją Naujojoje Zelandijoje - keturi ekspedicijos dalyviai nukrito iš 300 metrų aukščio. Niūri statistika nenutrūksta, ji rašoma reguliariai, kiekvieną mėnesį.
Kalnuose žūva ne tik alpinistai. 2001 m. pasaulio slalomo supermilžino čempionė 31 metų prancūzė Regine Cavagnoud Insbruke įsirėžė į trasa ėjusį vokiečių komandos trenerį Markusą Anwanderį. Slidininkė patyrė sunkią galvos traumą ir atsidūrė komoje. Nors gydytojai dėjo milžiniškas pastangas, sportininkės smegenų veikla nutrūko - kitą dieną šeimos ir draugų apsuptyje gydytojai išjungė dirbtinio kvėpavimo aparatą. Tyrimo metu paaiškėjo, kad vokiečių treneris dėl techninių kliūčių per radijo imtuvą neišgirdo pranešimo, kad sportininkė jau leidžiasi trasa.
Tai buvo pirmasis nelaimingas atsitikimas slidinėjimo trasose nuo 1994 m., kai Austrijos kalnų slidininkė Ulrike Maier griuvo trasoje ir mirtinai susilaužė sprandą. Iki šios nelaimėse nuo 1959 iki 1993 m. per treniruotes ir varžybas žuvo 13 kalnų slidininkų.
Prieš kelerius metus Lietuvoje žuvo patyręs slidininkas, buvęs šalies kalnų slidinėjimo čempionas vilnietis Rolandas Seliukas. Tragedija įvyko Vilniuje, Sapieginėje, ant Šilo kalno. 32 metų slidininkas visu greičiu įsirėžė į pušį ir vietoje krito negyvas.
Kalnai pavojingi ir kanojininkams. Kraupus atsitikimas yra įvykęs Šveicarijoje. Iš karto žuvo net 19 kanojininkų. Tragedija įvyko po didelės liūties, kai netikėtai padidėjo upės tėkmės greitis.
Parašiutizmo sporte 10.000 žmonių tenka 2,4 mirtinos tragedijos. Kalbama, kad visi šuolininkai pasikliauja atsarginiu parašiutu, o pagrindinį parašiutą į kuprinę sukiša vos ne kojomis. Tačiau kartais nesuveikia ir atsarginis. Ekstremalai, šokdami nuo aukštų pastatų, apskritai parašiuto žiedą patraukia paskutinę akimirką. Tada, kai jau nebegali padėti joks atsarginis. Šio sporto pradininku galima laikyti paryžietį siuvėją Reisfeldtą. 1912 m. jis pamėgino nuskristi nuo Eifelio bokšto parapeto su patobulintu apsiaustu vietoj sparnų. Reisfeldtas žnektelėjo žemėn didelės minios akivaizdopje. Skrodimas parodė, kad, dar nepalietęs žemės, jis mirė nuo širdies priepuolio.

Mirtini viražai
Nemažai automobilių sporto aistruolių laukia ne varžybų rezultatų, o efektingų avarijų. Šis reiškinys visas technines sporto šakas persekioja nuo pat jų istorijos pradžios. Ir nors auga saugumo reikalavimai, aukų išvengti nepavyksta - ir tarp lenktynininkų, ir tarp žiūrovų.
Dar 1953 m. Buenos Airėse Formulės-1 lenktynėse Giuseppe Farina'os vairuojamas automobilis pramušė apsauginį užtvarą ir užmušė 9 žiūrovus. Pats lenktynininkas nenukentėjo. Po dvejų metų - dar didesnė tragedija "Le Mans" lenktynėse. Susidūrus "Mercedes" ir "Austin", pirmojo automobilio dalys nulėkė į minią: žuvo ir sužalojimus patyrė 85 žmonės.
Žiūrovai lenktynėse nukenčia ir mūsų dienomis. Lenktynininkas, sėsdamas prie vairo, taip pat niekada nežino, kuo tai baigsis. Paryžiaus-Dakaro ralis beveik kiekvienais metais pasiima savo aukas, Formulės-1 varžybose žuvę lenktynininkai jau seniai tapo legendomis - Gilles Villeneuvas mirė nuo traumų, patirtų Belgijos "Grand Prix" treniruotėje įvykusioje avarijoje 1982 m. Po 12 m. Ayrtonas Senna 220 km/h greičiu įsirėžė į betoninį aptvarą Imoloje ir žuvo vietoje. 2001 m. bandymuose prieš "Le Mans" lenktynes žuvo buvęs Formulės-1 bandymų pilotas Mikele Alboretto. Prieš tai Floridoje žuvo septyniskart "Nascar" čempionato laimėtojas Dale Earnhardtas.

Netektys keliuose
10-osiose pasaulio motorinių laivų "Formulės -1" lenktynėse Abu Dabyje 2001 m. žuvo Latvijos sportininkas Viktoras Kuničius. Jau pirmajame lenktynių posūkyje jo skuteris susidūrė su trimis kitais.
Keliuose žūva ne tik lenktynininkai. Nemažai talentingų sportininkų paliko šį pasaulį po nelemtų avarijų. Vienas geriausių visų laikų ledo ritulininkų rusas Valerijus Charlamovas kartu su žmona 1981 m. važiavo į Maskvos užmiestį. "Volgą" vairavo žmona, ledo ritulininkas užsnūdo gretimoje sėdynėje. Automobilį ant šviežiai išasfaltuoto kelio sumėtė, jis išlėkė į priešpriešinę eismo juostą ir trenkėsi į sunkvežimį. Ledo ritulininkas žuvo vietoje.
Garsusis krepšininkas, krepšinio Mocartu vadintas kroatas Draženas Petrovičius, žuvo autokatastrofoje 1993 m. netoli Vroclavo, Lenkijoje. Petrovičius važiavo į Miuncheną, kur turėjo žaisti savo šalies rinktinėje. Jis buvo vienas tituluočiausių pasaulio krepšininkų.
Praėjusią vasarą nesuvaldęs automobilio žuvo rezultatyviausias 2002 m. Lietuvos futbolininkas Audrius Šlekys. "FBK "Kaunas" puolėjas skubėjo į senelės laidotuves.

Ringo aukos
Smūgiai į galvą visada pavojingi. Nepaisant to, kad šiuolaikiniai boksininkai dėvi pirštines ir apsauginius šalmus, jų sportas pavojingas. Ypač profesionalų. 1962 m. amerikiečių boksininkas Kidas Parretas dvikovoje su Emiliu Griffitu dėl pasaulio vidutinio svorio čempiono titulo patyrė sunkių galvos traumų. Po savaitės jis mirė ligoninėje neatgavęs sąmonės.
1982 m. amerikietis Ray Mancinis dvikovoje dėl WBA pasaulio čempiono titulo beveik 14 raundų "skaldė" korėjietį Deuk-Koo Kimą. 14 raundo pradžioje teisėjas sustabdė kovą, korėjietis atsisėdo ringo kampe ir prarado sąmonę. Po penkių dienų jis mirė ligoninėje. Dėl šio incidento raundų skaičius buvo sumažintas nuo 15 iki 13, tačiau nuo 1982 m. iki antrojo tūkstantmečio pabaigos dėl traumų ringe su gyvenimu atsisveikino daugiau nei 50 vyrų.
1998 m. nuo traumų, patirtų dvikovoje su Jose Luisu Valbuenu dėl Lotynų Amerikos čempiono titulo, mirė 23 metų venesuelietis, superlengviausio svorio boksininkas Karlosas Barreto. Po gilaus nokauto jis pateko į komą ir po kelių dienų mirė, neatgavęs sąmonės. Abu sportininkai buvo labai geri draugai.
Garsus ir 1995 m. finalas dėl WBC titulo - tuo metu visoje Amerikoje skambėjo Geraldo McClellano vardas. Vidutinio svorio kategorijoje šis boksininkas garsėjo baisiu smūgiu - daugelį savo priešininkų jis pasiųsdavo į sunkų nokautą dvikovos pradžioje. Boksininkas nevengė grėsmingo įvaizdžio. Jis rengdavosi išryškindamas plačius pečius, į varžovus žiūrėdavo nemirksėdamas, su savimi vedžiodavosi du grėsmingus pitbulius. Tačiau tai neišgąsdino anglo Nigelo Benno, kuris Londone gynė WBC čempiono titulą. Pradžia britui nieko gero nežadėjo - Bennas atsidūrė nokdaune už ringo ribų. Grįžęs į ringą anglas prisitaikė prie varžovo, ir 8 raundus kova vyko apylygiai. Devintąjį abu varžovai taip susidūrė galvomis, kad smūgis nuskambėjo visoje arenoje. Dešimtajame raunde po kelių nestiprių smūgių amerikietis susmuko. Nuėjęs į savo kampą, jis prarado sąmonę. McClellanas liko gyvas, tačiau beveik apako, nekalba ir nieko neatsimena, be to, dalis jo kūno yra paralyžiuota.
1943-1968 m. pasaulio ringuose žuvo apie 300 profesionalių boksininkų, o iš viso XX a. - daugiau nei tūkstantis.

Atsitiktinumas
1994 m. pasaulio čempionate Kolumbijos rinktinės gynėjas Andersu Escobaras įsimušė įvartį į savo vartus. Tėvynėje jį kulkomis suvarpė fanatikas aistruolis. Sulig kiekvienu nuleistuko spustelėjimu jis rėkė: "Įvartis!", "Įvartis!", "Įvartis!"
Praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį trasoje apsivertė Šveicarijos bobslėjaus ketvertas - nė vienas sportininkas neišgyveno. Skeletonas pagal riziką lenkia bobslėjų, - sportininkai rogutėmis lekia galva į priekį ir yra menkai apsaugoti. 2001 m. Siguldoje žuvo latvis Girtis Osteniekas. Prieš jo startą į trasą netikėtai buvo išleistas bobas su treniruotei pasirengusia bobslėjaus komanda. Teisėjas nepastebėjo besitreniruojančiųjų ir į trasą išleido Ostenieką. Įveikęs trasą, tuščias bobas jau važiavo atgal, kai į jį stabdymo zonoje 80 km/h greičiu įsirėžė latvis. Sportininkas žuvo vietoje.
Aštuntąjį dešimtmetį amerikietis tenisininkas Timas Majotas kamuoliuku pataikė teisėjui tiesiai į galvą. Teisėjas krito negyvas.
Rusas, fechtavimo pasaulio čempionas Vladimiras Smirnovas žuvo dėl to, kad varžovo rapyra, pradūrusi apsauginę kaukę, pervėrė akį ir įsmigo į smegenis. Išgelbėti sportininko nepavyko.



reklama:
Spausdinti Persiųsti   < atgal ^ į viršų